Arterinė hipertenzija yra būklė, kai nustatomas nuolatinis kraujospūdžio padidėjimas 140/90 mm Hg. Art. Ši patologija nustatoma 40% suaugusių gyventojų ir dažnai pasireiškia ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir paaugliams, jauniems suaugusiems ir nėščioms moterims. Tai tapo tikra „XXI amžiaus epidemija“, todėl daugelio šalių gydytojai ragina kiekvieną nuo 25 metų reguliariai matuotis kraujospūdį.
Remiantis statistika, tik 20-30% arterine hipertenzija sergančių pacientų gauna tinkamą gydymą, o tik 7% vyrų ir 18% moterų reguliariai stebi kraujospūdį. Pradinėse stadijose arterinė hipertenzija yra besimptomė arba nustatoma atsitiktinai atliekant tyrimus arba pacientams kreipiantis į gydytoją dėl kitų ligų gydymo. Tai veda prie patologijos progresavimo ir reikšmingo sveikatos pablogėjimo. Daugeliui arterine hipertenzija sergančių pacientų, kurie nesikreipia į medikus arba tiesiog ignoruoja gydytojų rekomendacijas ir negauna nuolatinio gydymo, kad kraujospūdis būtų koreguojamas iki normalaus lygio (ne daugiau kaip 130/80 mm Hg), gresia sunkios šios patologijos komplikacijos: insultas, miokardo infarktas, širdies nepakankamumas ir kt.
Plėtros mechanizmai ir klasifikacija
Kraujospūdžio padidėjimas atsiranda dėl pagrindinių arterijų ir arteriolių (mažesnių arterijų šakų) spindžio susiaurėjimo, kurį sukelia sudėtingi hormoniniai ir nerviniai procesai. Susiaurėjus kraujagyslių sienelėms, sustiprėja širdies darbas, ligoniui išsivysto esminė (t. y. pirminė) hipertenzija. Ši patologija pasireiškia 90% pacientų. Likusių 10 % hipertenzija yra simptominė (t. y. antrinė) ir ją sukelia kitos ligos (dažniausiai širdies ir kraujagyslių).
Esminė hipertenzija (arba hipertenzija) neišsivysto dėl kokių nors organų pažeidimo. Vėliau tai sukelia tikslinių organų pažeidimą.
Antrinę hipertenziją išprovokuoja kraujospūdžio reguliavime dalyvaujančių sistemų ir organų veiklos sutrikimai, t.y., kraujospūdžio pokytis aukštyn yra pagrindinės ligos simptomas. Jie skirstomi į:
- inkstų (parenchiminė ir renovaskulinė): išsivystyti dėl įgimtos ar įgytos hidronefrozės, ūminio ar lėtinio glomerulo- ir pielonefrito, policistinės inkstų ligos, radiacinės inkstų ligos, diabetinės glomerulonefrozės ir kt.;
- hemodinamika (mechaninė ir širdies ir kraujagyslių sistema): išsivystyti su aortos vožtuvo nepakankamumu, visiška atrioventrikuline blokada, aortos ateroskleroze, atviru aortos lataku, aortos koarktacija, Pageto liga, arterioveninėmis fistulėmis ir kt.;
- endokrininė: išsivystyti sergant feochromocitoma (hormoniškai aktyviu antinksčių naviku), paragangliomomis, Cohno sindromu, akromegalija, Itsenko-Kušingo sindromu ar liga ir kt.;
- neurogeninis: išsivysto sergant stuburo ir galvos smegenų ligomis ir židininiais pažeidimais, hiperkapnija (padidėjęs anglies dioksido kiekis kraujyje) ir acidoze (rūgščių-šarmų pusiausvyros poslinkis link rūgštingumo);
- kiti: išsivysto vėlyvoji toksikozė nėštumo metu, apsinuodijimas taliu ir švinu, karcinoidinis sindromas (kraujo apsinuodijimas hormonų pertekliumi), porfirija (paveldimas pigmentų apykaitos sutrikimas), perdozavus gliukokortikoidų, efedrino, katecholaminų, vartojant hormoninius kontraceptikus, valgant maistą su tiraminu vartojant MAO inhibitorius.
Atsižvelgiant į kurso pobūdį, arterinė hipertenzija gali būti:
- trumpalaikis: kraujospūdžio padidėjimas stebimas sporadiškai, trunka nuo kelių valandų iki kelių dienų ir normalizuojasi nenaudojant vaistų;
- labilus: kraujospūdis didėja dėl bet kokio provokuojančio veiksnio (fizinio ar psichoemocinio streso) įtakos, būtini vaistai būklei stabilizuoti;
- stabilus: paciento kraujospūdis nuolat didėja, o norint jį normalizuoti, reikalinga rimta ir nuolatinė terapija;
- krizė: pacientas patiria periodines hipertenzines krizes;
- piktybiniai: kraujospūdis pakyla iki aukšto lygio, patologija sparčiai progresuoja ir gali sukelti sunkių komplikacijų bei paciento mirtį.
Arterinė hipertenzija klasifikuojama pagal sunkumą:
- I laipsnis: kraujospūdis pakyla iki 140-159_90-99 mm Hg. Art.;
- II laipsnis: kraujospūdis pakyla iki 160-170/100-109 mm Hg. Art.;
- III laipsnis: kraujospūdis pakyla iki 180/110 mm Hg. Art. ir aukščiau.
Esant izoliuotai sistolinei hipertenzijai, būdingas tik sistolinio slėgio padidėjimas virš 140 mmHg. Art. Ši hipertenzijos forma dažniau stebima vyresniems nei 50-60 metų žmonėms, o gydymas turi jai būdingų bruožų.
Arterinės hipertenzijos požymiai
Pacientams, sergantiems arterine hipertenzija, gali skaudėti galvą ir svaigti galva.
Daugelį metų pacientai gali nežinoti apie arterinę hipertenziją. Kai kurie iš jų pradiniu hipertenzijos laikotarpiu pastebi silpnumo, galvos svaigimo ir diskomforto epizodus savo psichoemocinėje būsenoje. Išsivysčius stabiliai ar labiliai hipertenzijai, pacientas pradeda skųstis:
- bendras silpnumas;
- musių mirgėjimas prieš akis;
- pykinimas;
- galvos svaigimas;
- pulsuojantys galvos skausmai;
- galūnių tirpimas ir parestezija;
- dusulys;
- sunku kalbėti;
- širdies skausmas;
- galūnių ir veido patinimas;
- regėjimo sutrikimas ir kt.
Tiriant pacientą, atskleidžiami pažeidimai:
- inkstai: uremija, poliurija, proteinurija, inkstų nepakankamumas;
- smegenys: hipertenzinė encefalopatija, smegenų kraujotakos sutrikimas;
- širdis: širdies sienelių sustorėjimas, kairiojo skilvelio hipertrofija;
- kraujagyslės: arterijų ir arteriolių spindžio susiaurėjimas, aterosklerozė, aneurizmos, aortos disekacija;
- akių dugnas: kraujavimas, retinopatija, aklumas.
Diagnozė ir gydymas
Pacientams, kuriems yra arterinės hipertenzijos požymių, gali būti paskirti šie tyrimai:
- kraujospūdžio matavimas;
- bendrieji šlapimo ir kraujo tyrimai;
- biocheminis kraujo tyrimas bendrojo cholesterolio, lipoproteinų cholesterolio, kreatinino, kalio, gliukozės ir trigliceridų kiekiui nustatyti;
- EKG;
- Echo-CG;
- akių dugno tyrimas;
- Inkstų ir pilvo ertmės ultragarsas.
Jei reikia, pacientui gali būti rekomenduota atlikti papildomus tyrimus. Išanalizavęs gautus duomenis, gydytojas parenka vaistų terapijos režimą ir pateikia išsamias rekomendacijas, kaip pakeisti paciento gyvenimo būdą.